Teikiamos paslaugos
- Individualios konsultacijos
- Apšvietimo projektų rengimas
- Apšviestumo skaičiavimas
- Vizualizacijų pateikimas
- Energiją taupantys sprendimai
- Pasiūlymų rengimas
- Prekių užsakymas
Klaipėdos terminalo grupė
PROJEKTAS
Techniniai parametrai, į kuriuos būtina atsižvelgti projektuojant
Projektuojant automobilių stovėjimo aikštelių apšvietimą, pagrindinis tikslas – užtikrinti saugų automobilių ir pėsčiųjų judėjimą, gerą orientaciją erdvėje, aiškų kliūčių, ženklų ir kitų eismo dalyvių matomumą bei komfortišką aplinką tamsiuoju paros metu.
Apšvietimo reikalavimai priklauso nuo aikštelės tipo. Lauko automobilių stovėjimo aikštelės skirstomos pagal transporto ir žmonių srautų intensyvumą į mažo, vidutinio ir didelio intensyvumo aikšteles, o požeminėms ir kitoms uždaroms automobilių stovėjimo aikštelėms taikomi atskiri vidaus patalpų apšvietimo reikalavimai.
Horizontalioji apšvieta (Ēm, lx): pagrindinis automobilių aikštelių projektavimo rodiklis. Skaičiavimo paviršius formuojamas aikštelės grindinio arba grindų lygyje, h = 0,00 m. Vertinama vidutinė apšvieta visame automobilių stovėjimo ir judėjimo plote. Lauko aikštelėse reikalaujama nuo 5 lx iki 20 lx, priklausomai nuo eismo intensyvumo, o požeminėse aikštelėse apšvietos lygiai yra gerokai didesni.
Apšvietimo tolygumas (U₀): parodo santykį tarp minimalios ir vidutinės apšvietos. Automobilių aikštelėje nepakanka pasiekti tik reikiamą vidutinį liuksų kiekį – būtina užtikrinti, kad tarp šviestuvų nesusidarytų labai tamsių zonų. Lauko automobilių aikštelėse visoms trims eismo intensyvumo kategorijoms taikomas ne mažesnis kaip U₀ ≥ 0,25. Požeminėse aikštelėse reikalaujamas tolygumas priklauso nuo konkrečios zonos ir gali siekti U₀ ≥ 0,25–0,40.
Akinimo kontrolė: lauko automobilių aikštelėse vertinamas RGL – ribinis akinimo rodiklis, kuris padeda kontroliuoti šviestuvų poveikį vairuotojams ir pėstiesiems. Mažo intensyvumo aikštelėse leidžiama RGL ≤ 55, o vidutinio ir didelio intensyvumo aikštelėse – RGL ≤ 50. Požeminėse aikštelėse eismo juostose, rampose ir pėsčiųjų praėjimuose taikomas patalpų akinimo rodiklis UGR ≤ 25.
Spalvų atkūrimo indeksas (CRI / Ra): pagal naująją LST EN 12464-2 redakciją lauko automobilių aikštelėms taikomas Ra ≥ 70. Tai padeda geriau atpažinti žmones, automobilius, kelio ženklus ir spalvas. Požeminėse automobilių aikštelėse EN 12464-1 pagrindinėms automobilių stovėjimo bei judėjimo zonoms nustatoma Ra ≥ 40, tačiau projektuojant modernias viešąsias aikšteles praktiškai gali būti tikslinga rinktis aukštesnio spalvų atkūrimo LED šviestuvus, ypač jei teritorijoje naudojamos vaizdo stebėjimo sistemos.
Spalvinė temperatūra (K): standartai automobilių aikštelėms nenustato vienos privalomos spalvinės temperatūros. Praktikoje dažniausiai naudojama 3000K–4000K LED šviesa. Gyvenamosiose teritorijose dažniau pasirenkama šiltesnė 3000K šviesa, o prekybos, biurų ar intensyviai naudojamose aikštelėse – neutrali 4000K.
Vertikalioji apšvieta: nors pagrindiniai norminiai skaičiavimai atliekami grindinio lygyje, vertikalioji apšvieta taip pat svarbi žmonių veidų, automobilių, ženklų ir vaizdo stebėjimo kamerų matomumui. EN 12464-1 požeminėms aikštelėms tiesiogiai akcentuoja, kad didesnė vertikalioji apšvieta pagerina žmonių veidų atpažinimą ir didina saugumo pojūtį.
Šviestuvų optika: automobilių aikštelėse dažniausiai naudojamos plačios arba asimetrinės optikos, leidžiančios efektyviai paskirstyti šviesą tarp stovėjimo vietų ir pravažiavimų. Tinkamai parinkta optika leidžia sumažinti šviestuvų skaičių, pagerinti tolygumą ir kartu sumažinti akinimą.
Apsaugos klasė (IP) ir mechaninis atsparumas (IK): lauko aikštelėse šviestuvai nuolat veikiami lietaus, sniego, dulkių ir temperatūros svyravimų, todėl paprastai naudojami ne mažesnės kaip IP65–IP66 apsaugos klasės šviestuvai. Požeminėse aikštelėse taip pat rekomenduojami gerai apsaugoti šviestuvai, nes juos veikia drėgmė, dulkės, automobilių išmetamosios dalelės ir reguliarus patalpų valymas.
Šviesos tarša: lauko aikštelėje svarbu užtikrinti, kad šviesa būtų nukreipta į važiuojamąją dalį ir stovėjimo zonas, o ne į aplinkinių gyvenamųjų pastatų langus ar naktinį dangų. Todėl projektuojant parenkama tiksli šviestuvų optika, atramų aukštis ir montavimo kryptis.
Specifiniai apšvietimo reikalavimai pagal parkavimo aikštelės intensyvumą
Mažo intensyvumo lauko automobilių stovėjimo aikštelės
Mažo intensyvumo aikštelėms priskiriamos teritorijos, kuriose transporto ir žmonių judėjimas yra palyginti nedidelis. Tai gali būti automobilių stovėjimo vietos prie daugiabučių, sublokuotų gyvenamųjų namų, nedidelių parduotuvių bei panašių objektų.
Pagal LST EN 12464-2:2025 tokiose aikštelėse turi būti užtikrinama ne mažesnė kaip 5 lx vidutinė horizontalioji apšvieta, skaičiuojama grindinio paviršiuje h = 0,00 m. Apšvietimo tolygumas turi siekti bent U₀ ≥ 0,25, ribinis akinimo rodiklis – RGL ≤ 55, o spalvų atkūrimo indeksas – Ra ≥ 70.
Tokiose teritorijose nereikėtų siekti perteklinio ryškumo. Ypač svarbu užtikrinti pakankamą matomumą tarp stovinčių automobilių, pėsčiųjų takuose ir prie pastatų įėjimų, tačiau kartu neleisti šviesai patekti į gyvenamųjų patalpų langus.
Dėl šios priežasties gyvenamosiose teritorijose dažnai pasirenkama 3000K spalvinė temperatūra ir šviestuvai su tiksliai žemyn nukreipta optika.
Vidutinio intensyvumo lauko automobilių stovėjimo aikštelės
Vidutinio intensyvumo kategorijai priskiriamos biurų pastatų, didesnių parduotuvių ir prekybos objektų, gamybos įmonių, sporto kompleksų bei daugiafunkcių pastatų automobilių stovėjimo aikštelės.
Šiose teritorijose automobilių ir pėsčiųjų judėjimas yra gerokai intensyvesnis, todėl pagal LST EN 12464-2 reikalaujama ne mažesnė kaip 10 lx vidutinė horizontalioji apšvieta. Ji taip pat skaičiuojama aikštelės paviršiuje h = 0,00 m. Reikalaujamas tolygumas yra U₀ ≥ 0,25, ribinis akinimo rodiklis RGL ≤ 50, o spalvų atkūrimo indeksas – Ra ≥ 70.
Projektuojant tokias aikšteles būtina atidžiau vertinti pėsčiųjų ir automobilių judėjimo susikirtimo vietas. Žmogus turi būti gerai matomas vairuotojui ne tik atvirame take, bet ir išėjęs iš tarpo tarp dviejų stovinčių automobilių.
Taip pat svarbu aiškiai apšviesti pagrindinius maršrutus iki pastato įėjimų, neįgaliųjų automobilių stovėjimo vietas, informacinius ženklus ir kitus orientacinius elementus.
Didelio intensyvumo lauko automobilių stovėjimo aikštelės
Didelio intensyvumo automobilių aikštelės naudojamos objektuose, kuriuose per trumpą laiką juda didelis automobilių ir žmonių kiekis. Tai būdinga dideliems prekybos centrams, stambiems sporto kompleksams, stadionams, arenoms ir daugiafunkciams kompleksams.
Tokiose aikštelėse pagal LST EN 12464-2:2025 reikia užtikrinti ne mažesnę kaip 20 lx vidutinę horizontaliąją apšvietą, skaičiuojamą aikštelės paviršiuje h = 0,00 m. Tolygumas turi būti bent U₀ ≥ 0,25, ribinis akinimo rodiklis RGL ≤ 50, o spalvų atkūrimas – Ra ≥ 70.
Didelio intensyvumo aikštelėse ypač svarbu ne vien pasiekti 20 lx vidurkį, bet sukurti vizualiai vientisą teritoriją. Dideli apšvietos skirtumai tarp pagrindinio pravažiavimo ir stovėjimo vietų gali bloginti vairuotojo regėjimo adaptaciją.
Tokiuose objektuose dažnai naudojamos aukštesnės apšvietimo atramos su plačiomis ar asimetrinėmis optikomis, leidžiančiomis tolygiai apšviesti didelę teritoriją. Kartu būtina tikrinti akinimą iš pagrindinių vairuotojų judėjimo krypčių.
Požeminės ir dengtos automobilių stovėjimo aikštelės
Požeminėms automobilių stovėjimo aikštelėms taikomas ne lauko, o LST EN 12464-1:2021 patalpų apšvietimo standartas. Požeminėje aikštelėje apšvietimo lygiai yra gerokai didesni nei lauke, nes čia nėra natūralios naktinio dangaus foninės šviesos, yra daug kolonų, sienų ir kitų matomumą ribojančių elementų, o vairuotojai bei pėstieji juda toje pačioje uždaroje erdvėje.
Požeminės aikštelės įvažiavimo ir išvažiavimo rampos
Dienos metu įvažiavimas į požeminę aikštelę yra viena kritiškiausių zonų. Vairuotojo akys iš ryškios lauko aplinkos labai greitai patenka į gerokai tamsesnę vidaus erdvę, todėl būtina sumažinti staigų kontrastą.
Pagal EN 12464-1 įvažiavimo ir išvažiavimo rampoms dienos metu reikalaujama ne mažesnė kaip 300 lx vidutinė apšvieta, U₀ ≥ 0,40, Ra ≥ 40 ir UGR ≤ 25. Ši padidinta apšvieta turi tęstis maždaug pirmuosius 5 metrus į požeminės aikštelės vidų, kad vairuotojo rega galėtų sklandžiau adaptuotis.
Nakties metu tokio didelio skirtumo tarp lauko ir vidaus aplinkos nėra, todėl įvažiavimo ir išvažiavimo rampoms pakanka 75 lx, išlaikant U₀ ≥ 0,40, Ra ≥ 40 ir UGR ≤ 25.
Požeminės aikštelės pravažiavimai ir vidinės rampos
Pagrindinėse automobilių judėjimo juostose, vidinėse rampose ir pėsčiųjų praėjimuose reikalaujama ne mažesnė kaip 75 lx vidutinė apšvieta, skaičiuojama grindų lygyje.
Šiose zonose taikomas U₀ ≥ 0,40, Ra ≥ 40 ir UGR ≤ 25. Standartas papildomai pabrėžia vertikaliosios apšvietos svarbą, nes geriau apšviesti žmonių veidai padidina atpažįstamumą ir bendrą saugumo pojūtį.
Požeminėje aikštelėje šviestuvus svarbu išdėstyti taip, kad stovintys automobiliai ir konstrukcinės kolonos nesukurtų didelių tamsių zonų važiuojamojoje dalyje.
Požeminės aikštelės, kurios nėra atviros visuomenei
Privačioms požeminėms automobilių aikštelėms, pavyzdžiui, gyvenamųjų namų gyventojams ar konkrečios įmonės darbuotojams skirtoms aikštelėms, standarte nustatyta ne mažesnė kaip 75 lx vidutinė horizontalioji apšvieta.
Šių stovėjimo zonų apšvietimo tolygumas turi būti bent U₀ ≥ 0,25, o spalvų atkūrimas – Ra ≥ 40. Skaičiavimai atliekami grindų lygyje h = 0,00 m.
Nors minimali norminė reikšmė yra 75 lx, projektuojant svarbu įvertinti realų žmonių judėjimą, kolonų išdėstymą, sienų spalvas ir paviršių atspindį. Tamsūs betoniniai paviršiai sugeria daugiau šviesos, todėl tokioje aikštelėje toks pats šviestuvų kiekis vizualiai gali atrodyti gerokai tamsiau nei šviesiai nudažytoje erdvėje.
Viešos didelio lankytojų srauto požeminės aikštelės
Prekybos centruose, stadionuose, arenose ir kituose objektuose, kurių požeminėmis aikštelėmis naudojasi didelis skaičius žmonių, reikalavimai yra aukštesni.
Tokiose viešose automobilių stovėjimo zonose EN 12464-1 nustato ne mažesnę kaip 150 lx vidutinę apšvietą, U₀ ≥ 0,40 ir Ra ≥ 40.
Didesnis apšvietos lygis reikalingas ne vien automobilių statymui. Viešoje aikštelėje žmonės juda tarp automobilių, ieško savo transporto priemonės, skaito ženklus, naudojasi liftais ir laiptinėmis, todėl erdvė turi būti lengvai suvokiama ir vizualiai saugi.
Tokiose aikštelėse taip pat labai svarbus vertikalių paviršių apšvietimas. Gerai apšviestos sienos ir žmonių veidai vizualiai padidina erdvės šviesumą ir pagerina vaizdo stebėjimo kamerų darbą.
Projektavimo procesas su DIALux arba DIALux evo 13
Automobilių stovėjimo aikštelių apšvietimas projektuojamas naudojant realią teritorijos arba požeminio parkingo geometriją ir konkrečių šviestuvų fotometrinius .IES arba .LDT failus.
Lauko aikštelių skaičiavimas
Pirmiausia nustatoma, kuriai kategorijai priklauso aikštelė – mažo, vidutinio ar didelio intensyvumo. Pagal tai DIALux programoje parenkama atitinkamai 5 lx, 10 lx arba 20 lx projektinė vidutinė apšvieta.
Skaičiavimo tinklelis formuojamas viso automobilių stovėjimo paviršiaus lygyje h = 0,00 m. Programa apskaičiuoja vidutinę apšvietą, minimalią apšvietą ir iš jų gaunamą tolygumą U₀.
Modeliuojant parenkamas optimalus atramų aukštis, jų išdėstymas, šviestuvų optikos ir galingumai. Tikslas – pasiekti reikiamą apšvietos lygį bei tolygumą naudojant racionalų šviestuvų kiekį ir neviršijant leistino akinimo.
Požeminių aikštelių skaičiavimas
Požeminio parkingo DIALux modelyje būtina tiksliai atkurti patalpos geometriją – lubų aukštį, kolonas, sienas, vidines rampas ir kitas konstrukcijas.
Atskiri skaičiavimo paviršiai sudaromi automobilių stovėjimo vietoms, pagrindiniams pravažiavimams ir įvažiavimo bei išvažiavimo rampoms.
Privačioje stovėjimo zonoje projektuojama ne mažiau kaip 75 lx, didelio lankytojų srauto viešoje požeminėje aikštelėje – 150 lx, pagrindiniuose pravažiavimuose ir vidinėse rampose – 75 lx, o įvažiavimo ir išvažiavimo rampose dienos metu – 300 lx.
Požeminėse aikštelėse taip pat svarbu tiksliai nustatyti realius sienų, lubų ir grindų atspindžio koeficientus, nes jie turi didelę įtaką bendram erdvės šviesumui.
Optimizavimas ir techninės ataskaitos generavimas
Baigus skaičiavimus tikrinama, ar visose zonose pasiekiama norminė vidutinė apšvieta, minimalus tolygumas ir nustatyti akinimo reikalavimai.
DIALux ataskaitoje pateikiamas šviestuvų išdėstymas, jų modeliai, optikos, montavimo aukščiai, vidutinė ir minimali apšvieta, U₀ rezultatai, izoliuksų diagramos bei 3D vizualizacijos.
D.U.K
Apšvieta priklauso nuo eismo intensyvumo. Mažo intensyvumo aikštelėse reikia 5 lx, vidutinio intensyvumo – 10 lx, o didelio intensyvumo aikštelėse – 20 lx. Visais atvejais horizontalioji apšvieta skaičiuojama aikštelės paviršiuje h = 0,00 m, o minimalus tolygumas turi būti U₀ ≥ 0,25.
Privačioms, visuomenei neprieinamoms požeminėms automobilių stovėjimo zonoms reikia ne mažiau kaip 75 lx, o viešoms aikštelėms su dideliu naudotojų skaičiumi – 150 lx. Pagrindiniuose pravažiavimuose ir vidinėse rampose taip pat reikalaujama 75 lx.
Dienos metu vairuotojas iš labai šviesios lauko aplinkos patenka į tamsesnę požeminę erdvę. Jei įvažiavimas būtų per tamsus, susidarytų vadinamasis „juodos skylės“ efektas ir vairuotojas trumpam prasčiau matytų kliūtis bei žmones. Todėl dienos metu įvažiavimo ir išvažiavimo rampose reikalaujama 300 lx, o naktį, kai išorės ir vidaus ryškumo skirtumas gerokai mažesnis, pakanka 75 lx.
Vien vidutinis liuksų kiekis neparodo tikrosios apšvietimo kokybės. Aikštelė gali turėti reikiamą 10 lx vidurkį, tačiau jei po šviestuvu yra labai šviesu, o tarp atramų beveik tamsu, vairuotojo akims tenka nuolat adaptuotis.
Todėl projektuojant visada tikrinama ne tik vidutinė apšvieta, bet ir U₀ = Emin / Eavg santykis.
