Specifiniai apšvietimo reikalavimai pagal parkavimo aikštelės intensyvumą

Mažo intensyvumo lauko automobilių stovėjimo aikštelės

Mažo intensyvumo aikštelėms priskiriamos teritorijos, kuriose transporto ir žmonių judėjimas yra palyginti nedidelis. Tai gali būti automobilių stovėjimo vietos prie daugiabučių, sublokuotų gyvenamųjų namų, nedidelių parduotuvių bei panašių objektų.

Pagal LST EN 12464-2:2025 tokiose aikštelėse turi būti užtikrinama ne mažesnė kaip 5 lx vidutinė horizontalioji apšvieta, skaičiuojama grindinio paviršiuje h = 0,00 m. Apšvietimo tolygumas turi siekti bent U₀ ≥ 0,25, ribinis akinimo rodiklis – RGL ≤ 55, o spalvų atkūrimo indeksas – Ra ≥ 70.

Tokiose teritorijose nereikėtų siekti perteklinio ryškumo. Ypač svarbu užtikrinti pakankamą matomumą tarp stovinčių automobilių, pėsčiųjų takuose ir prie pastatų įėjimų, tačiau kartu neleisti šviesai patekti į gyvenamųjų patalpų langus.

Dėl šios priežasties gyvenamosiose teritorijose dažnai pasirenkama 3000K spalvinė temperatūra ir šviestuvai su tiksliai žemyn nukreipta optika.

Vidutinio intensyvumo lauko automobilių stovėjimo aikštelės

Vidutinio intensyvumo kategorijai priskiriamos biurų pastatų, didesnių parduotuvių ir prekybos objektų, gamybos įmonių, sporto kompleksų bei daugiafunkcių pastatų automobilių stovėjimo aikštelės.

Šiose teritorijose automobilių ir pėsčiųjų judėjimas yra gerokai intensyvesnis, todėl pagal LST EN 12464-2 reikalaujama ne mažesnė kaip 10 lx vidutinė horizontalioji apšvieta. Ji taip pat skaičiuojama aikštelės paviršiuje h = 0,00 m. Reikalaujamas tolygumas yra U₀ ≥ 0,25, ribinis akinimo rodiklis RGL ≤ 50, o spalvų atkūrimo indeksas – Ra ≥ 70.

Projektuojant tokias aikšteles būtina atidžiau vertinti pėsčiųjų ir automobilių judėjimo susikirtimo vietas. Žmogus turi būti gerai matomas vairuotojui ne tik atvirame take, bet ir išėjęs iš tarpo tarp dviejų stovinčių automobilių.

Taip pat svarbu aiškiai apšviesti pagrindinius maršrutus iki pastato įėjimų, neįgaliųjų automobilių stovėjimo vietas, informacinius ženklus ir kitus orientacinius elementus.

Didelio intensyvumo lauko automobilių stovėjimo aikštelės

Didelio intensyvumo automobilių aikštelės naudojamos objektuose, kuriuose per trumpą laiką juda didelis automobilių ir žmonių kiekis. Tai būdinga dideliems prekybos centrams, stambiems sporto kompleksams, stadionams, arenoms ir daugiafunkciams kompleksams.

Tokiose aikštelėse pagal LST EN 12464-2:2025 reikia užtikrinti ne mažesnę kaip 20 lx vidutinę horizontaliąją apšvietą, skaičiuojamą aikštelės paviršiuje h = 0,00 m. Tolygumas turi būti bent U₀ ≥ 0,25, ribinis akinimo rodiklis RGL ≤ 50, o spalvų atkūrimas – Ra ≥ 70.

Didelio intensyvumo aikštelėse ypač svarbu ne vien pasiekti 20 lx vidurkį, bet sukurti vizualiai vientisą teritoriją. Dideli apšvietos skirtumai tarp pagrindinio pravažiavimo ir stovėjimo vietų gali bloginti vairuotojo regėjimo adaptaciją.

Tokiuose objektuose dažnai naudojamos aukštesnės apšvietimo atramos su plačiomis ar asimetrinėmis optikomis, leidžiančiomis tolygiai apšviesti didelę teritoriją. Kartu būtina tikrinti akinimą iš pagrindinių vairuotojų judėjimo krypčių.

Požeminės ir dengtos automobilių stovėjimo aikštelės

Požeminėms automobilių stovėjimo aikštelėms taikomas ne lauko, o LST EN 12464-1:2021 patalpų apšvietimo standartas. Požeminėje aikštelėje apšvietimo lygiai yra gerokai didesni nei lauke, nes čia nėra natūralios naktinio dangaus foninės šviesos, yra daug kolonų, sienų ir kitų matomumą ribojančių elementų, o vairuotojai bei pėstieji juda toje pačioje uždaroje erdvėje.

Požeminės aikštelės įvažiavimo ir išvažiavimo rampos

Dienos metu įvažiavimas į požeminę aikštelę yra viena kritiškiausių zonų. Vairuotojo akys iš ryškios lauko aplinkos labai greitai patenka į gerokai tamsesnę vidaus erdvę, todėl būtina sumažinti staigų kontrastą.

Pagal EN 12464-1 įvažiavimo ir išvažiavimo rampoms dienos metu reikalaujama ne mažesnė kaip 300 lx vidutinė apšvieta, U₀ ≥ 0,40, Ra ≥ 40 ir UGR ≤ 25. Ši padidinta apšvieta turi tęstis maždaug pirmuosius 5 metrus į požeminės aikštelės vidų, kad vairuotojo rega galėtų sklandžiau adaptuotis.

Nakties metu tokio didelio skirtumo tarp lauko ir vidaus aplinkos nėra, todėl įvažiavimo ir išvažiavimo rampoms pakanka 75 lx, išlaikant U₀ ≥ 0,40, Ra ≥ 40 ir UGR ≤ 25.

Požeminės aikštelės pravažiavimai ir vidinės rampos

Pagrindinėse automobilių judėjimo juostose, vidinėse rampose ir pėsčiųjų praėjimuose reikalaujama ne mažesnė kaip 75 lx vidutinė apšvieta, skaičiuojama grindų lygyje.

Šiose zonose taikomas U₀ ≥ 0,40, Ra ≥ 40 ir UGR ≤ 25. Standartas papildomai pabrėžia vertikaliosios apšvietos svarbą, nes geriau apšviesti žmonių veidai padidina atpažįstamumą ir bendrą saugumo pojūtį.

Požeminėje aikštelėje šviestuvus svarbu išdėstyti taip, kad stovintys automobiliai ir konstrukcinės kolonos nesukurtų didelių tamsių zonų važiuojamojoje dalyje.

Požeminės aikštelės, kurios nėra atviros visuomenei

Privačioms požeminėms automobilių aikštelėms, pavyzdžiui, gyvenamųjų namų gyventojams ar konkrečios įmonės darbuotojams skirtoms aikštelėms, standarte nustatyta ne mažesnė kaip 75 lx vidutinė horizontalioji apšvieta.

Šių stovėjimo zonų apšvietimo tolygumas turi būti bent U₀ ≥ 0,25, o spalvų atkūrimas – Ra ≥ 40. Skaičiavimai atliekami grindų lygyje h = 0,00 m.

Nors minimali norminė reikšmė yra 75 lx, projektuojant svarbu įvertinti realų žmonių judėjimą, kolonų išdėstymą, sienų spalvas ir paviršių atspindį. Tamsūs betoniniai paviršiai sugeria daugiau šviesos, todėl tokioje aikštelėje toks pats šviestuvų kiekis vizualiai gali atrodyti gerokai tamsiau nei šviesiai nudažytoje erdvėje.

Viešos didelio lankytojų srauto požeminės aikštelės

Prekybos centruose, stadionuose, arenose ir kituose objektuose, kurių požeminėmis aikštelėmis naudojasi didelis skaičius žmonių, reikalavimai yra aukštesni.

Tokiose viešose automobilių stovėjimo zonose EN 12464-1 nustato ne mažesnę kaip 150 lx vidutinę apšvietą, U₀ ≥ 0,40 ir Ra ≥ 40.

Didesnis apšvietos lygis reikalingas ne vien automobilių statymui. Viešoje aikštelėje žmonės juda tarp automobilių, ieško savo transporto priemonės, skaito ženklus, naudojasi liftais ir laiptinėmis, todėl erdvė turi būti lengvai suvokiama ir vizualiai saugi.

Tokiose aikštelėse taip pat labai svarbus vertikalių paviršių apšvietimas. Gerai apšviestos sienos ir žmonių veidai vizualiai padidina erdvės šviesumą ir pagerina vaizdo stebėjimo kamerų darbą.

Specifiniai apšvietimo reikalavimai pagal pastatų paskirtį ir fasado medžiagiškumą

Kiekvienam pastatui apšvietimo koncepcija kuriama individualiai. Tas pats apšvietimo principas negali būti vienodai taikomas istoriniam mūriniam pastatui, stikliniam biurų centrui ir gyvenamajam daugiabučiui.

Istoriniai ir kultūros paveldo pastatai

Istoriniuose fasaduose pagrindinis tikslas – atskleisti architektūrines detales nekeičiant natūralaus pastato charakterio.

Dažniausiai pasirenkama šilta 2700K–3000K spalvinė temperatūra ir aukštas CRI ≥ 90, leidžiantis natūraliai perteikti akmens, plytų, tinko ir dekoratyvinių elementų spalvas.

Šviesa gali būti naudojama atskirai išryškinti kolonas, karnizus, piliastrus, skulptūras, langų angokraščius ir kitus fasado elementus. Vengiama perteklinio viso pastato „užliejimo“ vienoda intensyvia šviesa.

Mūriniai, klinkerio ir natūralaus akmens fasadai

Faktūriniams paviršiams labai efektyvus grazing principas – šviestuvas montuojamas arti sienos ir šviesa leidžiama beveik lygiagrečiai fasadui.

Toks apšvietimas sukuria nedidelius šešėlius ir išryškina plytų, akmens ar reljefinio tinko tekstūrą.

Tačiau kuo arčiau šviestuvas montuojamas prie sienos, tuo labiau išryškėja visi paviršiaus nelygumai, todėl šis principas netinka fasadams, kuriuose norima paslėpti statybinius netikslumus.

Tinkuoti ir lygūs fasadai

Lygiems paviršiams dažniau naudojamas wall washing principas, kai šviestuvas montuojamas toliau nuo fasado ir šviesa paskirstoma kuo tolygiau.

Tokiu atveju siekiama išvengti ryškių vertikalių juostų, šviesos dėmių ir staigių perėjimų tarp šviesių bei tamsių zonų.

Šviesiems fasadams paprastai reikia gerokai mažesnio šviesos srauto nei tamsiems, nes baltas ar šviesiai pilkas paviršius atspindi didesnę dalį į jį patenkančios šviesos.

Stiklo ir metalo fasadai

Stikliniams pastatams tradicinis fasado „užliejimas“ šviesa dažnai nėra efektyvus, nes didelė dalis šviesos atsispindi arba patenka į pastato vidų.

Tokiuose objektuose geriau išryškinti konstrukcinius fasado elementus, vertikalias ar horizontalias linijas, metalinius profilius, stogo kontūrą arba naudoti integruotą linijinį apšvietimą.

Projektuojant būtina atidžiai vertinti atspindžius nuo stiklo, kad šviesa neakintų žmonių pastato viduje ir nesukeltų intensyvių atspindžių vairuotojams.

Viešieji ir komerciniai pastatai

Viešbučių, prekybos centrų, biurų, restoranų ir kitų komercinių objektų fasadų apšvietimas dažnai atlieka ir identiteto funkciją.

Šviesa gali būti išryškinamas pagrindinis įėjimas, logotipas, vertikalios pastato linijos ar išskirtinis architektūrinis elementas.

Svarbu išlaikyti hierarchiją – pagrindinis įėjimas turi būti vizualiai aiškiai atpažįstamas, tačiau visas pastatas neturi konkuruoti su aplinka per dideliu ryškumu.

Gyvenamųjų pastatų fasadai

Gyvenamųjų pastatų apšvietime prioritetas teikiamas komfortui ir labai gerai šviesos taršos kontrolei.

Šviestuvai turi būti išdėstomi taip, kad tiesioginė šviesa nepatektų į butų langus ir neakintų gyventojų.

Dažniausiai naudojama šiltesnė 2700K–3000K šviesa, akcentuojami įėjimai, pastato numeriai, pagrindinės architektūrinės linijos ir pirmojo aukšto zonos, o ne intensyviai apšviečiamas visas fasadas.

Kolonos, nišos ir architektūrinės detalės

Kolonoms ir siauriems vertikaliems elementams dažnai naudojami siauro spindulio prožektoriai.

Nišoms ir angokraščiams gali būti naudojami nedideli integruoti arba linijiniai šviestuvai.

Svarbu, kad šviesos spindulys tiksliai sutaptų su apšviečiamu elementu – visa už objekto ribų patenkanti šviesa yra ne tik energijos nuostolis, bet ir potenciali šviesos tarša.

Pastato įėjimai

Įėjimo zona turi būti vizualiai ryškesnė už aplinkinį fasadą, kad žmogus iš karto suprastų pagrindinį judėjimo kelią.

Čia architektūrinis apšvietimas derinamas su funkciniu apšvietimu. Jeigu zona yra darbo ar judėjimo erdvė, jos apšvietimo reikalavimai turi būti tikrinami pagal aktualius lauko darbo vietų standartus, įskaitant LST EN 12464-2:2025.

Pagrindiniai fasado apšvietimo būdai

Wall washing: tolygus viso paviršiaus apšvietimas. Šviestuvai montuojami tam tikru atstumu nuo fasado, siekiant sumažinti ryškių ir tamsių zonų skirtumus.

Wall grazing: šviesos šaltinis montuojamas arti fasado, todėl išryškinama jo tekstūra ir reljefas.

Akcentinis apšvietimas: siauresnio spindulio prožektoriais išryškinamos atskiros kolonos, skulptūros, langai ar kiti architektūriniai elementai.

Linijinis apšvietimas: LED linijomis išryškinami pastato kontūrai, karnizai, horizontalūs arba vertikalūs architektūriniai ritmai.

Integruotas apšvietimas: šviesos šaltiniai paslepiami architektūroje taip, kad būtų matomas šviesos efektas, bet ne pats šviestuvas.

Dinaminis RGB / RGBW apšvietimas: naudojamas reprezentaciniuose ir visuomeniniuose objektuose, kuriuose norima keisti fasado spalvą ar kurti specialius scenarijus renginių metu. Tokiems sprendimams dažniausiai naudojamas DMX valdymas.

Specifiniai apšvietimo reikalavimai stadionams ir aikštynams

Kiekvienas stadionas ar aikštynas projektuojamas pagal konkrečią sporto šaką ir naudojimo lygį. Pagrindinius sporto objektų apšvietimo reikalavimus nustato LST EN 12193, o profesionaliems futbolo stadionams papildomai gali būti taikomi FIFA ir UEFA reikalavimai.

Futbolo treniruočių aikštės

Horizontaliosios apšvietos skaičiavimo tinklelis pagal LST EN 12193 paprastai sudaromas žaidimo aikštės paviršiuje (h = 0,00 m). Standarte horizontalioji apšvieta apskritai vertinama žemės lygyje, nebent konkrečiai sporto šakai nustatyta kitaip.

Rekreaciniam sportui ir paprastoms treniruotėms gali būti taikoma III klasė – 75 lx, U₀ ≥ 0,50, o regioninio lygio varžyboms ir aukštesnio lygio treniruotėms – II klasė – 200 lx, U₀ ≥ 0,60. Aukštesnio lygio varžyboms taikoma I klasė – 500 lx, U₀ ≥ 0,70.

Ypatingas dėmesys skiriamas ne tik vidutiniam liuksų kiekiui, bet ir vienodam šviesos pasiskirstymui per visą aikštę bei žemam akinimo lygiui.

Profesionalūs futbolo stadionai

Profesionaliuose stadionuose vien horizontaliosios apšvietos nepakanka. Vertinama horizontalioji ir vertikalioji apšvieta, tolygumas, GR, spalvų atkūrimas, spalvinė temperatūra, flicker ir MAUR.

Pavyzdžiui, UEFA A lygio stadionui nustatoma daugiau kaip 1500 lx vidutinė horizontalioji apšvieta, U1h > 0,50 ir U2h > 0,70. Kiekvienoje iš keturių vertikaliųjų krypčių turi būti daugiau kaip 1250 lx vidutinė Ev, o minimali vertė – daugiau kaip 700 lx.

UEFA atliekant faktinius stadiono matavimus futbolo aikštė dalijama į 96 matavimo taškus, kuriuose matuojama horizontalioji ir keturių krypčių vertikalioji apšvieta. Iš viso atliekama 480 apšvietos matavimų.

Lengvosios atletikos stadionai

Lengvosios atletikos stadionuose skaičiavimai atliekami ne tik futbolo aikštėje, bet ir bėgimo takuose, starto ir finišo zonose, šuolių bei metimų sektoriuose.

Šiose erdvėse itin svarbus apšvietimo tolygumas ir geras vertikalus matomumas, nes sportininkai, teisėjai ir žiūrovai turi aiškiai matyti greitai judančius objektus bei sportininkus skirtingomis kryptimis.

Projektuojant kompleksinius stadionus, kuriuose vienu metu naudojama futbolo aikštė ir lengvosios atletikos infrastruktūra, atskiroms sporto zonoms kuriami individualūs skaičiavimo tinkleliai.

Teniso kortai

Teniso aikštynuose horizontalioji apšvieta vertinama korto paviršiuje (h = 0,00 m). Pagal EN 12193 lauko tenisui I klasėje taikoma 500 lx ir U₀ ≥ 0,70, II klasėje – 300 lx ir U₀ ≥ 0,70, III klasėje – 200 lx ir U₀ ≥ 0,60.

Tenise itin svarbi akinimo kontrolė, nes žaidėjai nuolat žiūri aukštyn sekdami kamuoliuką. Todėl prožektorių montavimo vietos ir jų nukreipimo kampai parenkami taip, kad šviesos šaltiniai nepatektų į pagrindines žaidėjo matymo kryptis.

Krepšinio, tinklinio ir universalūs lauko aikštynai

Universaliuose sporto aikštynuose skaičiavimai atliekami žaidimo paviršiuje (h = 0,00 m). Reikalaujama apšvieta priklauso nuo sporto šakos ir varžybų lygio.

Jeigu toje pačioje aikštelėje numatoma žaisti kelias sporto šakas, projektas tikrinamas pagal visų numatytų veiklų reikalavimus, o apšvietimo sistema projektuojama taip, kad būtų įvykdyti griežčiausi aktualūs kriterijai.

Tribūnos ir žiūrovų zonos

Stadiono apšvietimo projektas negali apsiriboti tik žaidimo aikšte. Turi būti tinkamai apšviestos tribūnos, laiptai, praėjimai, įėjimai ir evakuacijos keliai.

Televizijai skirtuose stadionuose svarbus ir tribūnų apšvietimo mirgėjimas – UEFA atkreipia dėmesį, kad net esant kokybiškam aikštės apšvietimui mirgančios tribūnų šviesos gali būti aiškiai matomos didelio kadrų dažnio televizijos vaizde.

Šviesos tarša ir aplinkinės teritorijos

Projektuojant lauko stadioną būtina vertinti šviesą, patenkančią už aikštyno ribų – į gyvenamųjų namų langus, gatves, gretimus sklypus ir naktinį dangų.

Tam DIALux modelyje gali būti sukuriamos papildomos horizontaliosios ir vertikaliosios skaičiavimo plokštumos už sporto objekto ribų. Prožektorių optika ir pasvirimo kampai koreguojami taip, kad kuo didesnė šviesos srauto dalis būtų nukreipta tik į žaidimo zoną. UEFA taip pat reikalauja vertinti nepageidaujamos šviesos poveikį stadiono aplinkai.