Teikiamos paslaugos
- Individualios konsultacijos
- Apšvietimo projektų rengimas
- Apšviestumo skaičiavimas
- Vizualizacijų pateikimas
- Energiją taupantys sprendimai
- Pasiūlymų rengimas
- Prekių užsakymas
Techniniai parametrai, į kuriuos būtina atsižvelgti projektuojant
Projektuojant pastatų fasadų apšvietimą, pagrindinis tikslas – ne tiesiog kuo ryškiau apšviesti pastatą, bet šviesa išryškinti jo architektūrą, medžiagiškumą ir svarbiausius elementus. Kokybiškas fasado apšvietimas turi būti vizualiai subalansuotas, neakinti žmonių, netrukdyti aplinkiniams pastatams ir skleisti kuo mažiau nereikalingos šviesos į naktinį dangų.
Dekoratyviniam fasadų apšvietimui nėra nustatyta viena universali liuksų vertė, tinkanti visiems pastatams. Projektinis rezultatas priklauso nuo aplinkos ryškumo, fasado spalvos ir atspindžio, naudojamų medžiagų, pastato dydžio, stebėjimo atstumo bei norimo architektūrinio efekto. Šviesos taršos ir nepageidaujamos šviesos kontrolei naudojamos CIE 150:2017 rekomendacijos. Jeigu apšvietimas kartu apima įėjimus, lauko darbo zonas ar kitas funkcines teritorijas, aktualus ir LST EN 12464-2:2025 „Šviesa ir apšvietimas. Darbo vietų apšvietimas. 2 dalis. Darbo vietos lauke“. 2025 m. ši redakcija Lietuvoje pakeitė LST EN 12464-2:2014.
Vertikalioji apšvieta (Ev, lx): fasadų apšvietime pagrindiniai skaičiavimai atliekami ne horizontalioje grindų, o vertikalioje pastato fasado plokštumoje. Vertinama, kiek šviesos patenka ant viso fasado ir atskirų jo architektūrinių elementų. Skaičiavimo plokštuma sutampa su realia fasado geometrija, todėl jai nėra vieno fiksuoto skaičiavimo aukščio.
Skaistis (L, cd/m²): fasado vizualiniam ryškumui apibūdinti labai svarbus skaistis. Du fasadai, gaunantys vienodą apšvietą liuksais, gali atrodyti visiškai skirtingai – baltas tinkas atspindės daug daugiau šviesos nei tamsus klinkeris ar juodas metalas. Todėl profesionaliame projekte vertinamas ne tik ant paviršiaus patenkantis šviesos kiekis, bet ir tai, kaip ryškiai pats paviršius atrodo stebėtojui.
Pagal CIE 150 nepageidaujamos šviesos vertinimas siejamas su aplinkos zonomis. Pavyzdžiui, rekomenduojama vidutinio pastato fasado skaisčio riba E2 zonoje yra apie 5 cd/m², E3 – 10 cd/m², o intensyviai apšviestoje E4 miesto zonoje – iki 25 cd/m². Tai yra šviesos taršos ribojimo vertės, o ne tikslinis kiekvieno fasado projektinis ryškumas.
Apšvietimo tolygumas ir kontrastas: fasadų apšvietime ne visada siekiama absoliučiai vienodo šviesos pasiskirstymo. Priešingai – architektūriniam apšvietimui dažnai naudojamas sąmoningas šviesos ir šešėlio kontrastas, leidžiantis pabrėžti kolonas, karnizus, langų angokraščius, vertikalius fasado ritmus ar kitus elementus. Tačiau dideli atsitiktiniai šviesos „lopai“ ir nepageidaujamos tamsios zonos turi būti kontroliuojami skaičiavimais.
Spalvinė temperatūra (K): spalvinė temperatūra parenkama pagal fasado medžiagas ir architektūrinę koncepciją. Istoriniams, plytiniams, mediniams ar šiltų atspalvių akmens fasadams dažniausiai naudojama 2700K–3000K šviesa. Moderniems balto tinko, betono, stiklo ir metalo pastatams gali būti pasirenkama 3000K–4000K šviesa. Spalvinė temperatūra nėra universaliai normuojama – ji turi būti derinama prie konkretaus objekto.
Spalvų atkūrimo indeksas (CRI / Ra): architektūriniam apšvietimui paprastai rekomenduojamas ne mažesnis kaip CRI ≥ 80, o reprezentaciniams, istoriniams ar aukštos architektūrinės vertės pastatams tikslinga rinktis CRI ≥ 90 šviestuvus. Tai ypač svarbu apšviečiant natūralų akmenį, klinkerį, medieną, spalvotus fasado elementus ar meno kūrinius.
Akinimas: fasado šviestuvai turi būti išdėstyti ir nukreipti taip, kad tiesioginis intensyvus šviesos šaltinis nepatektų į pėsčiųjų, vairuotojų ar aplinkinių pastatų gyventojų matymo lauką. Ypač svarbi į grindinį montuojamų prožektorių kontrolė – netinkamai nukreiptas siauro spindulio šviestuvas gali labai stipriai akinti praeivį.
Šviesos tarša ir nepageidaujama šviesa: projektuojant tikrinama, kiek šviesos patenka už apšviečiamo fasado ribų, į gretimų pastatų langus ir į naktinį dangų. CIE 150:2017 rekomendacijos yra skirtos būtent nepageidaujamos lauko šviesos poveikiui žmonėms ir aplinkai riboti. DIALux evo 13 ir naujesnėse versijose šiuos parametrus galima įvertinti specialiais Obtrusive Light skaičiavimais.
Šviesos optika ir spindulio kampas: fasadų apšvietime šviestuvo galingumas nėra svarbiausias parametras. Esminį rezultatą lemia šviesos sklaidos optika. Siauros optikos naudojamos kolonoms, bokštams ir aukštiems vertikaliems elementams, vidutinės – atskiroms fasado dalims, o platesnės optikos – dideliems plokštiems paviršiams. Viename pastate dažnai derinamos kelios skirtingos optikos.
Apsaugos klasė (IP) ir mechaninis atsparumas (IK): lauko šviestuvai nuolat veikiami kritulių, dulkių, temperatūros svyravimų ir drėgmės, todėl praktikoje fasadams dažniausiai pasirenkami IP65–IP66 šviestuvai. Į grindinį montuojamiems šviestuvams dažnai reikalinga IP67 ar aukštesnė apsauga bei didesnis mechaninis atsparumas. Viešose ir lengvai pasiekiamose zonose taip pat svarbi IK klasė.
Eksploatacijos koeficientas (Maintenance Factor): lauko šviestuvų optika ilgainiui užsiteršia, o LED šviesos srautas eksploatacijos metu palaipsniui mažėja. Todėl projektuojant nustatomas eksploatacijos koeficientas pagal aplinkos užterštumą, šviestuvo konstrukciją ir numatomą priežiūros periodiškumą.
Specifiniai apšvietimo reikalavimai pagal pastatų paskirtį ir fasado medžiagiškumą
Kiekvienam pastatui apšvietimo koncepcija kuriama individualiai. Tas pats apšvietimo principas negali būti vienodai taikomas istoriniam mūriniam pastatui, stikliniam biurų centrui ir gyvenamajam daugiabučiui.
Istoriniai ir kultūros paveldo pastatai
Istoriniuose fasaduose pagrindinis tikslas – atskleisti architektūrines detales nekeičiant natūralaus pastato charakterio.
Dažniausiai pasirenkama šilta 2700K–3000K spalvinė temperatūra ir aukštas CRI ≥ 90, leidžiantis natūraliai perteikti akmens, plytų, tinko ir dekoratyvinių elementų spalvas.
Šviesa gali būti naudojama atskirai išryškinti kolonas, karnizus, piliastrus, skulptūras, langų angokraščius ir kitus fasado elementus. Vengiama perteklinio viso pastato „užliejimo“ vienoda intensyvia šviesa.
Mūriniai, klinkerio ir natūralaus akmens fasadai
Faktūriniams paviršiams labai efektyvus grazing principas – šviestuvas montuojamas arti sienos ir šviesa leidžiama beveik lygiagrečiai fasadui.
Toks apšvietimas sukuria nedidelius šešėlius ir išryškina plytų, akmens ar reljefinio tinko tekstūrą.
Tačiau kuo arčiau šviestuvas montuojamas prie sienos, tuo labiau išryškėja visi paviršiaus nelygumai, todėl šis principas netinka fasadams, kuriuose norima paslėpti statybinius netikslumus.
Tinkuoti ir lygūs fasadai
Lygiems paviršiams dažniau naudojamas wall washing principas, kai šviestuvas montuojamas toliau nuo fasado ir šviesa paskirstoma kuo tolygiau.
Tokiu atveju siekiama išvengti ryškių vertikalių juostų, šviesos dėmių ir staigių perėjimų tarp šviesių bei tamsių zonų.
Šviesiems fasadams paprastai reikia gerokai mažesnio šviesos srauto nei tamsiems, nes baltas ar šviesiai pilkas paviršius atspindi didesnę dalį į jį patenkančios šviesos.
Stiklo ir metalo fasadai
Stikliniams pastatams tradicinis fasado „užliejimas“ šviesa dažnai nėra efektyvus, nes didelė dalis šviesos atsispindi arba patenka į pastato vidų.
Tokiuose objektuose geriau išryškinti konstrukcinius fasado elementus, vertikalias ar horizontalias linijas, metalinius profilius, stogo kontūrą arba naudoti integruotą linijinį apšvietimą.
Projektuojant būtina atidžiai vertinti atspindžius nuo stiklo, kad šviesa neakintų žmonių pastato viduje ir nesukeltų intensyvių atspindžių vairuotojams.
Viešieji ir komerciniai pastatai
Viešbučių, prekybos centrų, biurų, restoranų ir kitų komercinių objektų fasadų apšvietimas dažnai atlieka ir identiteto funkciją.
Šviesa gali būti išryškinamas pagrindinis įėjimas, logotipas, vertikalios pastato linijos ar išskirtinis architektūrinis elementas.
Svarbu išlaikyti hierarchiją – pagrindinis įėjimas turi būti vizualiai aiškiai atpažįstamas, tačiau visas pastatas neturi konkuruoti su aplinka per dideliu ryškumu.
Gyvenamųjų pastatų fasadai
Gyvenamųjų pastatų apšvietime prioritetas teikiamas komfortui ir labai gerai šviesos taršos kontrolei.
Šviestuvai turi būti išdėstomi taip, kad tiesioginė šviesa nepatektų į butų langus ir neakintų gyventojų.
Dažniausiai naudojama šiltesnė 2700K–3000K šviesa, akcentuojami įėjimai, pastato numeriai, pagrindinės architektūrinės linijos ir pirmojo aukšto zonos, o ne intensyviai apšviečiamas visas fasadas.
Kolonos, nišos ir architektūrinės detalės
Kolonoms ir siauriems vertikaliems elementams dažnai naudojami siauro spindulio prožektoriai.
Nišoms ir angokraščiams gali būti naudojami nedideli integruoti arba linijiniai šviestuvai.
Svarbu, kad šviesos spindulys tiksliai sutaptų su apšviečiamu elementu – visa už objekto ribų patenkanti šviesa yra ne tik energijos nuostolis, bet ir potenciali šviesos tarša.
Pastato įėjimai
Įėjimo zona turi būti vizualiai ryškesnė už aplinkinį fasadą, kad žmogus iš karto suprastų pagrindinį judėjimo kelią.
Čia architektūrinis apšvietimas derinamas su funkciniu apšvietimu. Jeigu zona yra darbo ar judėjimo erdvė, jos apšvietimo reikalavimai turi būti tikrinami pagal aktualius lauko darbo vietų standartus, įskaitant LST EN 12464-2:2025.
Pagrindiniai fasado apšvietimo būdai
Wall washing: tolygus viso paviršiaus apšvietimas. Šviestuvai montuojami tam tikru atstumu nuo fasado, siekiant sumažinti ryškių ir tamsių zonų skirtumus.
Wall grazing: šviesos šaltinis montuojamas arti fasado, todėl išryškinama jo tekstūra ir reljefas.
Akcentinis apšvietimas: siauresnio spindulio prožektoriais išryškinamos atskiros kolonos, skulptūros, langai ar kiti architektūriniai elementai.
Linijinis apšvietimas: LED linijomis išryškinami pastato kontūrai, karnizai, horizontalūs arba vertikalūs architektūriniai ritmai.
Integruotas apšvietimas: šviesos šaltiniai paslepiami architektūroje taip, kad būtų matomas šviesos efektas, bet ne pats šviestuvas.
Dinaminis RGB / RGBW apšvietimas: naudojamas reprezentaciniuose ir visuomeniniuose objektuose, kuriuose norima keisti fasado spalvą ar kurti specialius scenarijus renginių metu. Tokiems sprendimams dažniausiai naudojamas DMX valdymas.
Projektavimo procesas su DIALux arba DIALux evo 13
Fasadų apšvietimo projektavimas atliekamas kompiuteriniu 3D modeliavimu, naudojant realią pastato geometriją, fasado medžiagų charakteristikas ir konkrečių šviestuvų fotometrinius duomenis.
Projektavimo eiga programoje:
Pastato geometrijos įkėlimas: į programą įkeliami architektūriniai DWG / IFC brėžiniai ir sukuriamas tikslus pastato 3D modelis. Įtraukiamos fasado plokštumos, kolonos, nišos, stogeliai, balkonai ir kiti elementai, turintys įtakos šviesos pasiskirstymui.
Paviršių savybių nustatymas: fasado paviršiams priskiriamos realistiškos atspindžio charakteristikos. Tai ypač svarbu, nes šviesus tinkas, tamsus klinkeris, natūralus akmuo, metalas ir stiklas tą patį šviesos kiekį atspindi visiškai skirtingai.
Fotometrinių duomenų (.ies / .ldt) taikymas: į modelį įkeliami konkrečių gamintojų šviestuvų fotometriniai failai. Parenkama tinkama siaura, vidutinė, plati arba asimetrinė optika.
Vertikaliųjų skaičiavimo plokštumų sudarymas: skaičiavimo paviršiai kuriami tiesiai ant realių fasado plokštumų. Programa apskaičiuoja vertikaliąją apšvietą ir jos pasiskirstymą visame fasade. DIALux taip pat leidžia skaičiuoti horizontaliosios ir vertikaliosios apšvietos reikšmes konkrečiuose taškuose.
Skaisčio vertinimas: fasado vizualiniam ryškumui tikrinti vertinamas paviršiaus skaistis. Naujesnėse DIALux evo versijose įdiegtos vertikaliosios apšvietos ir skaisčio skaičiavimo plokštumos, skirtos ir nepageidaujamos šviesos analizei.
Šviestuvų nukreipimo optimizavimas: kiekvieno prožektoriaus pozicija, pasvirimo kampas ir nukreipimo taškas koreguojami individualiai. Tikrinama, kad šviesos spindulys neperžengtų apšviečiamo architektūrinio elemento ribų.
Šviesos taršos skaičiavimas: DIALux evo 13 įdiegta speciali Obtrusive Light analizė, leidžianti vertinti nepageidaujamos šviesos poveikį pagal CIE 150:2017 ir kitus kriterijus. Modelyje galima sukurti vertikalius skaičiavimo paviršius ant kaimyninių pastatų langų ir nustatyti, kiek šviesos juos pasiekia.
Akinimo ir kritinių zonų kontrolė: tikrinamos pagrindinės pėsčiųjų ir transporto judėjimo kryptys. Jei šviestuvo intensyvus spindulys patenka į žmogaus matymo lauką, keičiama optika, montavimo vieta, šviestuvo gaubtas arba nukreipimo kampas.
Valdymo scenarijų sudarymas: fasado apšvietimas gali būti suskirstytas į skirtingas grupes ir scenarijus. Pavyzdžiui, vakare gali veikti visas architektūrinis apšvietimas, o vėlyvą naktį paliekami tik pagrindiniai įėjimai ir keli svarbiausi akcentai.
Optimizavimas ir techninės ataskaitos generavimas: baigus projektą parengiama ataskaita su šviestuvų išdėstymu, jų modeliais, optikomis, galingumu, nukreipimo kampais, vertikaliosios apšvietos rezultatais, skaisčio bei šviesos taršos analize ir 3D vizualizacijomis.
D.U.K
Dekoratyviniam fasado apšvietimui nėra vienos universalios liuksų vertės. Reikalingas šviesos kiekis priklauso nuo aplinkos ryškumo, fasado spalvos, medžiagos ir architektūrinės koncepcijos.
Skaičiavimai atliekami vertikalioje paties fasado plokštumoje, todėl nėra vieno fiksuoto skaičiavimo aukščio. Be apšvietos liuksais, rekomenduojama vertinti ir fasado skaistį cd/m², nes būtent jis geriau parodo, kaip ryškiai pastatas bus matomas žmogui.
Netinkamai parinktas ar nukreiptas šviestuvas gali didelę dalį šviesos skleisti ne į fasadą, o į naktinį dangų, gretimų pastatų langus arba vairuotojų ir pėsčiųjų matymo lauką.
Todėl profesionaliai projektuojant tikrinamas visas šviesos pasiskirstymas, naudojamos tikslios optikos, ekranai ir tinkami šviestuvų pasvirimo kampai. CIE 150:2017 rekomendacijos skirtos būtent tokiam nepageidaujamos lauko šviesos poveikiui riboti.
Wall Washing naudojamas tuomet, kai norima tolygiai apšviesti didelę fasado plokštumą. Šviestuvas montuojamas toliau nuo sienos, todėl šviesa pasiskirsto švelniau ir vienodžiau.
Wall Grazing atveju šviestuvas montuojamas labai arti sienos. Šviesa krinta beveik lygiagrečiai paviršiui ir išryškina jo faktūrą, todėl šis būdas itin tinkamas akmeniui, klinkeriui ir reljefiniams fasadams.
